Močiutė veda mažą anūkėlį per miestą ir susitinka priešais ateinantį susikūprinusį senelį su lazda rankose. „Kas tam vyrui yra, kad jis taip keistai eina?“, – klausia anūkėlis. „Vaikeli, jis gi labai jau senas, jam ko gero apie 90 metų. Kai tu sulauksi jo amžiaus, tai ir tu taip atrodysi“, – atsako močiutė. Kas tai, ką reiškia toks paaiškinimas vaikui? Ogi toks visiems mums įprastas ir dažnai girdėtas bei pačių ne kartą sakytas paaiškinimas yra ne kas kita, kaip programavimo ankstyvai senatvei pirmasis įrašas. O tokių per gyvenimą prisirinksime tikrai daug – ir patys sau įteigsime ir kitų žmonių „išmintimi“ patikėsime…
Tikėjimo lemiamą galią ir įtaką žmogui rodo ne tik religija (pvz., Mato evangelija 9.29 „Tebūnie Jums kaip tikite“), bet ir mokslas, įrodęs, kad mūsų ląstelės klauso mūsų smegenų komandų ir pagal tai gyvena. Be to, moksliniais tyrimais nustatyta, kad vanduo išsaugo savyje visą informaciją, su kuria jam tenka susidurti. Kadangi žmogaus organizmas didžiąja dalimi (daugiau kaip 70%) sudarytas iš vandens, tai akivaizdu, kad esame itin lengvai programuojami. Ir šis procesas vyksta kasdien, net apie tai nemąstant, tik „nekaltai, dėl fono“ klausant radijo ar įsijungiant televizorių, pašiepiant save (ką nors užmiršus įprasta pasakyti „ko norėti – ne jaunyn einam“, „starost ne radost“ ir pan.). Kas tai? Ogi nieko kito, tik programavimo ankstyvai senatvei įrašai. Todėl siūlyčiau kiekvienam susimąstyti, kokius įrašus norime turėti ir pagal kurias programas norime gyventi. Įsigilinkime į žodžių, kuriuos tariame, prasmę, galvokime, kas mums išeina iš burnos, nes kaip kalbame ir galvojame, taip jaučiamės ir gyvename.
Be to, religija ir mokslas teigia, kad žmogaus genetinės gyvenimo trukmės potencialas sudaro 120-140 metų. Tad, sunkiai aplinkoje besiorientuojantis devyniasdešimtmetis turėtų būti įvardijamas ne kaip senas, bet kaip apsileidęs žmogus, taip ir nesupratęs gyvenimo prasmės ir pamokų, o dabar tapęs našta pačiam sau bei aplinkiniams. Tuo tarpu devyniasdešimtmetis, – dirbantis, mąstantis, vikriai vaikščiojantis turėtų būti vadinamas normaliu, nors šiandieninėje realybėje jis įvardijamas kaip keliantis nuostabą nukrypimas.
Kodėl taip yra? Pasirodo, kad net ir žinodami, jog mūsų organizmas yra unikali, nuolat atsinaujinanti, galingą imuninę sistemą turinti savireguliacinė sistema, užtikrinanti mums galimybę gyventi 120 – 140 metų, patys to taip iki galo ir nesuvokiame. Trumpiname savo gyvenimą požiūriu į save ir aplinką; mityba; žalingais įpročiais; sėsliu gyvenimu nuodingomis mintimis ir oru užterštoje erdvėje…
Tad kaip gyventi sveikam, gražiam ir išmintingam iki mums gamtos padovanoto amžiaus pabaigos?
Pirmiausia, niekada netaikykite žodžio „senas“ sau. Jei ko nors neatsimenate, nenurašykite to senatvei ir prisiminkite, kad išsiblaškęs buvote ir gerokai anksčiau. Gal jau laikas išmokti ką nors darant galvoti tiesiog tik apie tai, ką darai? Tada stebuklingai sumažės situacijų, kai nežinai, kur padėjai ar ko nenupirkai, nepasiėmei…
Toliau – mankšta kūnui, protui ir atminčiai. Prisiminkime, kiek laiko per parą judėdavote, kiek kasdien sužinodavote ir išmokdavote naujų dalykų, kaip norėdavote puoštis… Palyginkite su dabartimi. Atrodo skurdokai? O kas trukdo tą patį daryti? Tikrai jau ne tariama senatvė, būkime atviri su savimi – gal nenoras, tingumas ar tiesiog apsileidimas.
Mes mokomės ir formuojamės visą gyvenimą ir būtent su amžiumi mūsų gyvenimas turi darytis kokybiškesnis, nes gyvename, kad tobulėtume, o ne tam, kad sukrioštume. Pilnavertis ilgaamžiškumas – realus dalykas, kuriuo turime patikėti ir norėti dirbti su savimi, nes gyvenimas – tai pastovus, kasdieninis darbas su savimi, mokymasis, naujų žinių įsisavinimas. Mes formuojame save iki paskutinio atodūsio ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kada ir koks jis bus.
Motyvuokite save, keldami ilgalaikius, tobulėjimą skatinančius tikslus,
Vytautas
