Nuo vaikystės išmokome su skirtingais žmonėmis elgtis skirtingai. Vienaip su tais, kurių prisibijome, kitaip – su tais, kurie mūsų prisibijo… Tampame chameleonais ir apie tai net nebemąstome bent jau tol, kol kito žmogaus pamatymas neįprastoje jam šviesoje nepriverčia aiktelėti iš nuostabos – kas čia vyksta? Prisimenu, kaip nejauku buvo dalyvauti ką tik vykusiame pokalbyje, kurio vienas dalyvių buvo senas geras mano pažįstamas, kurį visada matydavau pasitikintį savimi, orų, pasitempusį, o dabar gi matau neatpažįstamai susmukusį, nuleista galva kažką nerišliai silpnu balsu šnekantį, lyg tai būtų ne jis, o koks tai prasikaltęs paauglys…
Kodėl taip elgiamės? Manau, kad taip elgtis mus verčia nuo mažų dienų įkaltas SKOLOS jausmas, neleidžiantis būti savimi ir laisvai jaustis. Nuo gimimo jaučiamės skolingi tėvams, mokytojams, įtakingiems draugams ar pažįstamais, su kuriais bendraudami ir tampame tais amžinai prasikaltusiais paaugliais…
Tik nesusipainiokite. Mylėti ir gerbti reikia visus savo gyvenimo pakeleivius, pradedant tėvais, seneliais ir baigiant visais kitais, kurie mums ką tai gero padarė ar bent jau linkėjo. Taip, būtent – mylėti ir gerbti, pasiūlyti adekvačią pagalbą, kai tikrai jiems jos reikės, bet nesijausti amžinai skolingu, pasirengusiu jų gyvenimo naštą kaskart krautis sau ant pečių ir vilkti per gyvenimą, kaip tą amžiams įsigėrusią prasikaltusio paauglio būseną.
Man šis aiškumas atėjo jau seniai, beskaitant Nyčės „Taip kalbėjo Zaratustra“ epizodą su kupranugariais, kurie, vedami tikslo – AŠ PRIVALAU, prašo, kad juos kuo daugiau apkrautų. O būna, kad kupranugaris pabėga į dykumą ir tampa liūtu, kurio devizas – AŠ NORIU…
Tad, nuoširdžiai visus mylėkime, gerbkime, adekvačiai rūpinkimės, neleisdami amžinos skolos būsenai įsitaisyti ant mūsų pečių ar apsigyventi mūsų kuprose ir manipuliuoti mumis, mūsų jausmais ir norais.
Išminčiai sako – mums ant galvos lipti gali tik tiek, kiek mes patys leidžiame, o mes leidžiame tiek, kiek tam žmogui jaučiamės skolingi.
Vytautas
