
William Garner Sutherland (1873–1954m.) organizavo daugybę tyrimų, kurių metu atrado, kad žmogaus kaukolė plečiasi ir susitraukia ritmiškai. Būtent jis įvedė kraniosakralinio ritmo sąvoką ir perkėlė klasikinės osteopatijos principus žmogaus kaukolei ir jos siūlėms. Kaukolės kaulai atsiveria ir užsiveria (kvėpuoja) nugaros smegenų skysčio gaminimo ir paskirstymo dėka, kuris „nuplauna“ galvos/nugaros smegenis nuo žmogaus kaukolės iki kryžkaulio.
Kraniosakralinė terapija taikoma, kai reikia pašalinti skausmus ir disfunkciją, galvos skausmus, migreną, nuovargį, kaukolės smegenų nervų funkcionavimo pažeidimus, chroniškus aštrius kaklo ir nugaros, ginekologinius skausmus, tarpslankstelinio disko išvaržas, neuropatijas ir neuralgijas, depresiją, potraumines būsenas, kolitus, centrinės nervų sistemos bei judėjimo ir motorinės koordinacijos sutrikimus, galvos ir stuburo smegenų traumas, gimdymo traumas, infantilumą, hiperaktyvumą, chronišką nuovargį, pooperacinius stresus ir daug kitų.
Šios technikos esmė – švelniais judesiais masažuojama galva, atpalaiduojamos įtampos. Stebint gydytojų iš šalies, dirbantį atstatant kaukolės kaulų paslankumą, galima pamanyti, kad niekas nevyksta. Gydytojas sėdi už paciento galvos, ją aprėpia rankomis, ir atrodo – viskas. Normalūs kūnų struktūrų svyravimai turi tik 2-4 mm amplitudę, todėl gydytojo judesiai beveik nepastebimi, ir pamatyti juos galima tik atidžiai įsižiūrėjus į jo rankas. Tiesa, kai kurie kraniosakralinės osteopatijos veiksmai gali pasirodyti keisti: ausų „tempimas“, pakaušio „suspaudimas“ ir t.t. Tačiau reikia atminti, kad kiekvienas veiksmas yra naudojamas tam, kad nuimtų kaukolės kaulų paslankumo apribojimus. Kraniosakralinės osteopatijos veiksmų dėka pacientas jaučia kaip galva prisipildo šilumos, atsipalaiduoja visas kūnas, jaučiamas netgi mieguistumas.