Visi žinome posakį „visos ligos tik nuo nervų“. Bet pamąstykime – ar tikrai? O gal visos ligos ir tie nervai –nekontroliuojamo proto pasekmė?
Pažiūrėkime, kaip paprastai nekontroliuojamas protas priverčia mus visą laiką nervintis, stresuoti, liūdėti, o paskui – sirgti. Paimkime patį paprasčiausią pavyzdį – sudaužei kokį tai tau pačiam ar artimiesiems vertingą daiktą. Suprantame, jog tai tik daiktas, kurio dabar tiesiog nebėra ir be kurio tikrai galime gyventi. Tad, tolesni pergyvenimai yra ne tik beprasmiai, bet ir nenaudingi. Tačiau, jei mes gyvename nekontroliuodami savo proto ir leidžiamės jo „nešami“, tokiu atveju neigiamų emocijų (sugadinta nuotaika, apmaudas, pyktis, liūdesys) užteks ilgam. Pirmiausia, nekontroliuojamas protas ištisai siųs mintis, prisiminimus, vaizdinius apie tai, koks tas daiktas jums buvo brangus praeityje ir koks galėtų būti buvęs reikšmingas ateityje. Teks išgyventi daugybę stiprių neigiamų jausmų – pyksite ant savęs, gailėsite savęs, norėsite kam nors iš artimųjų išsilieti, kokia šiandien nesėkminga diena ir pan. Kitaip sakant mažiausiai vienai dienai susigadinsite sau nuotaiką, o, gyvendami mintimi, „kaip šiandien man nesiseka“ greičiausiai prisišauksite dar ir kitų nemalonumų. Negana to, kiekvieną kartą prisimindami šį daiktą ar apie tai kam nors pasakodami, dar kartą išgyvensite neigiamas emocijas.
Kitas pavyzdys susijęs su pačiu populiariausiu jausmu – baime. Baimės jausmas yra sveiko žmogaus apsaugos, išgyvenimo priemonė. Tad, natūralu, kad bijo visi be išimties – dėl sveikatos, karjeros, santykių, vaikų ar tėvų. Tačiau, nekontroliuojamos baimės gyvenimą paverčia pragaru – nemiga, į galvą pastoviai lendančios neigiamos mintys ir vaizdiniai, pastangos iš paskutiniųjų jėgų kontroliuoti žmones ar situacijas, kad tik ko nors blogo neatsitiktų… Žinoma, kad tos mintys ir vaizdiniai dažniausiai ir pritrauks tai, ko bijome. Kaip šiuo atveju būtų galima suvaldyti proto siunčiamus neigiamus vaizdinius ir mintis? Pirmasis patarimas – ne kovoti, o stebėti save ir pasistengti tarsi įeiti į tą įsivaizduojamą baimę, siekiant suprasti, kas vyksta ir ko mes norime.
Dažnai manęs klausia, o kaip treniruoti protą? Atsakau – ogi treniruojant. Ar teko stebėti, kaip žmonės treniruojasi sporto salėje? Bėga ant bėgimo takelio ir skaito, klauso muzikos, žiūri filmuką ir pan. Tad, tuo metu, kai kūnas dirba, protas dykaduoniauja. O juk visa mūsų energija yra ten, kur tuo metu yra mūsų mintys. Tad, sporto salėje protas privalo prižiūrėti kūną. Vadinasi, dirbant su atskiromis raumenų grupėmis, reikia ir mintimis būti juose. Priešingu atveju, veltui išmetama 97 % energijos.
Pradėti treniruoti protą galima labai paprastai – mokykimės mintimis būti tame veiksme, kurį atliekame ir apie nieką kitą negalvokime, o tik apie tai, ką šiuo momentu darome. Ar žmogus taip elgsis ar ne, tai jo asmeninis reikalas. Bet, vien jau supratimas, kad tavo protas viso labo yra tik tavo tarnas, leidžia sakyti, kad savęs pažinimo link nueita jau pusė kelio.
Pažinkime save, kad galėtume pamilti save,
Vytautas
