Kalbėdamas su klientais apie komforto, diskomforto ir panikos/streso zonas bei jų fizinę išraišką – „antspaudus“ kūnuose, išgirstu, kiek daug žinių apie tai visi turi. Tačiau, pažvelgus giliau, paaiškėja, kad nuo žinių iki supratimo – ilgas kelias. Tad, kodėl tos zonos mums svarbios ir kaip tai mus veikia?
Komforto zona mums aiškiausia. Tai yra, – kai, būnant atitinkamose vietose, dirbant atitinkamose veiklos srityse ir bendraujant su tam tikrais žmonėmis, jaučiamės pasitikintys, ramūs ir saugūs. O Diskomforto ir Panikos arba Streso zonos kelia daugiausiai neaiškumų ir susipainiojimų. Man sako, kad reikia mokytis gyventi tik komforto zonoje ir vengti diskomforto bet kurioje srityje. NETIESA. Prisiminkime, kaip išmokstama kalbėti, vaikščioti, rašyti, skaityti… Visus naujus įgūdžius susiformavome tik būdami diskomforto zonoje. Prisiminkime paprasčiausią pavyzdį iš suaugusiųjų gyvenimo – kaip mokėmės vairuoti automobilį: priekinis vaizdas, užpakalinis, šoninis, pedalai, greičių bėgiai, važiavimas atbulomis… vienu žodžiu, visiškas diskomfortas. Tačiau, kokia laimė išmokus… Turime suvokti, kad taip yra ir taip bus su viskuo, jei norime išmokti ko nors naujo ir judėti pirmyn.
Pamilti ir priimti save, tvarkyti sveikatą, „prisiauginti“ naujų sveikų įpročių taip pat įmanoma tik išėjus iš komforto zonos. Ir kaip neįmanomai sunkus pradžioje atrodytų bet kokio naujo įpročio įtvirtinimas kasdienybėje, ar tai būtų mankšta, ar patylėjimas, kai taip norisi pasireikšti, reikia suprasti, kad tik būvimas diskomforto zonoje leidžia mums tobulėti, o pažengus toliau,- neužmigti ant laurų…
Esu ne kartą minėjęs, kad gamtoje niekas nestovi vietoje, tad, žmogus taip pat. Jis arba tobulėja, arba degraduoja. Kodėl? Moksliniais tyrimais įrodyta, kad mūsų smegenys turi vieną įdomią savybę – tai, kas nenaudojama, ištrinama ir atmetama. Ir nesvarbu, ar tai būtų raumuo, ar kokia nors kita organizmo funkcija: mąstymas, atmintis ir pan.
O dabar apie Komforto zoną. Pažiūrėkime, ką iš tikrųjų reiškia mums ištisai peršama mintis, kad turime siekti komforto, jame gyventi, nes tik tada būsime laimingi. Aš galiu tik liūdnai pajuokauti, kad taip sakantys yra suinteresuoti, jog sulaukus 40-ies, pradėtume degraduoti, nes būtent tame amžiaus tarpsnyje esame jau susikūrę pakankamai komfortišką savo gyvenimą (buitį) ir į gyvenimą paleidę vaikus. Ką dažniausia šitame tarpsnyje žmonės daro? Taip, pradeda gyventi tingų ir ramų gyvenimą, susigyvenę su mintimi, kad viską, kas jiems reikalinga, jau pasiekė, turi ir moka. Gan įdomiai tą situaciją aprašo Kastaneda – jūs einate į priekį, tobulėjate, tampate savo srities profesionalu ar ekspertu, o paskui gyvenate su tuo ir iš to, ką jau pasiekėte, net nepastebėdami, kad Gyvenimas tokiu būdu jus veda į akligatvį arba kaip anksčiau apie tokius žmones sakydavome – užmigo ant laurų…
Nepakliūti į šiuos spąstus galima, kasdien prisimenant, kad einame į priekį tik kažką naujo išmokdami, sužinodami ir suprasdami. O to pasiekti galime tik diskomforto zonoje su kontroliuojamu nerimo lygiu, kuris mus veikia teigiamai, skatina veiklumą, išradingumą, didina motyvaciją, padeda mobilizuoti organizmo funkcijas, atsakingas už dėmesio koncentraciją, atmintį ir loginį mąstymą. Tad, pasitikrinkite, – jei pas jus VISKAS LABAI RAMU IR GERA, tai tikrai NIEKO GERO.
Vytautas