DSC_0225Osteopatijos istorija siekia daugiau kaip šimtą metų. Šios gydymo krypties įkūrėjas buvo amerikiečių gydytojas Andrew Taylor Still (1828 -1917 m.). Tuo metu jo pažiūras laikė labai radikaliomis, nes jis nepritarė to meto medicinai, ieškojo būdų, galinčių geriau padėti žmogui. Osteopatų teigimu, atskirų organų ar jų sistemų struktūriniai pakitimai veda prie funkcinių sutrikimų, kurie savo ruožtu sukelia tolimesnius struktūrinius organų ar jų sistemų pakitimus. Nutraukti šį uždarą ratą ir atstatyti normalų struktūrinį – funkcinį santykį galima osteopatijos pagalba – pašalinus sutrikimus, organizmas turi galimybę pasveikti pats, nenaudojant vaistų. Aktyvuojamos organizmo savigydos galios: nuimami raumenų spazmai, į teisingą padėtį atstatomas stuburas, ligotas organas aprūpinamas kraujo tiekimu, atlaisvinamas nervas, valdantis organą ir pan.
Osteopatai žmogaus kūną įvardina kaip vieningą tarpusavyje susietą sistemą. Jei pažeista vieno organo (sistemos) veikla, tai atsiliepia ir kitų organų veiklai. Kiekvienas sveikas organas yra tam tikro tankio, temperatūros, turi savo vietą ir yra savaip judrus, paslankus. Liga pakeičia šiuos požymius ir sukelia nenuspėjamus organizmo sistemos pokyčius. Kai kur užspaudžiami raumenys, neprateka kraujas,  tarpląsteliniai skysčiai, limfa, kai kur kinta paslankumas ir pan.
Osteopatijoje laikoma, kad bet koks judrumo pažeidimas sukelia kokios nors sistemos sutrikimus, o šie lemia ligos vystymąsi.  Judrumo sutrikimų priežastis gali lemti šie veiksniai: fiziniai (trauma, fizinis persitempimas), psichiniai (sutramdytos emocijos, psichologinės traumos, emocinis persitempimas); cheminiai (netaisyklinga mityba, šalutinis vaistinių preparatų poveikis, įvairios intoksikacijos, infekcijos ir uždegimai).
Svarbiausia osteopatijoje – tiksliai nustatyti pirminį pažeidimą, sukėlusį tam tikro simptomo atsiradimą. Osteopatija žino, kad priežastis dažnai glūdi toli nuo simptomo. Pavyzdžiui, galvos skausmas gali būti stuburo kaklo srities arba klubų srities funkcijų sutrikimo pasekmė, nugaros skausmas – netaisyklingos inksto padėties ar žarnyno spazmo pasekmė ir pan. Diagnostikos metu osteopatas nustato vidaus organų vietą, jų paslankumą vienas kito atžvilgiu, juos juosiančių raumenų ir sausgyslių būklę, taip pat pačių organų vidinį judėjimą. Osteopatui paciento kūnas pats nurodo, kur glūdi problema. Manualinėmis technikomis ir masažais pašalinus problemas, kilusias žmogaus kūno struktūroje, galima atstatyti organizmo taisyklingą funkcionavimą. Diagnostika ir gydymas yra švelnus, neskausmingas. Minkštieji audiniai koreguojami masažu. Masažu galima atpalaiduoti įsitempusius raumenis, sustiprinti nusilpusius. Sąnarių problemos koreguojamos tempimu ir kitais specifiniais judesiais.
Osteopatijoje išskiriamos trys tarpusavyje susietos kryptys, kurias osteopatas gali naudoti po vieną arba visas kartu:

  • Skeleto – raumenų osteopatija. Veikiama atramos (judėjimo sistema) stuburas, sąnariai, raumenys, raiščiai, fascilijos. Atstatomas kūno struktūrų judrumas ir teisinga padėtis, koreguojami stuburo slankstelių iškrypimai, šalinami stuburo, sąnarių ir raumenų skausmai.

  • Visceralinė osteopatija. Pašalina funkcines vidinių organų problemas – širdies, plaučių, virškinamojo trakto, diafragmos, mažojo dubens, šlapimo – lytinės ir endokrininės sistemų bei su šiomis difunkcijomis susijusias atramos – judėjimo sistemos problemas.

  • Kranialinė osteopatija. Jos dėmesio centre – kaukolė, smegenys, kraujagyslės, nervai, LOR organai, žandikauliai, dantys. Taikoma gydant gimdymo ir kaukolės – smegenų traumas, galvos skausmą bei atstatant kaukolės – smegenų nervų funkcijas – regos, klausos, jutimo ir skonio.

Osteopatinė terapija ypač veiksminga, esant šiems negalavimams:
  • stuburo, sąnarių ir raumenų sistemos susirgimai (diskopatija, osteochondrozė, skoliozė, tarpslankstelinio disko išvarža, ypač radikulopatija)
  • tarpšonkaulinė neuralgija
  • neuralgija ir neuropatija
  • sportinės traumos, kaukolės-smegenų traumų ir operacijų pasekmės
  • gimdymo traumos
  • įvairaus pobūdžio galvos skausmai, migrena
  • chroniški smegenų kraujotakos sutrikimai
  • autoimuninės sistemos sutrikimas
  • virškinimo organų ligos: meteorizmas, kolitai, vidurių užkietėjimas, įvairios diskinezijos ir kt.
  • vidaus organų funkcinių pažeidimų ligos
  • chroniško nuovargio sindromas, vidinę įtampa, neurozės, miego sutrikimai
  • hormoniniai menstruacijų ciklo sutrikimai
  • seksualinių funkcijų sutrikimai
  • stresas, psichinė-emocinė įtampa, emocinio balanso sutrikimai.
Pagrindinės osteopatijos ypatybės ir svarba:

1. aptinkamos pirminės ligos priežastys. Osteopatai aptinka ir šalina ligos priežastį, kuri gali būti visiškai ne ten, kur skauda.

2. nepavojingas ir neskausmingas gydymas, nes osteopatas nesinaudoja grubaus poveikio būdais gydoma be skalpelio. Tai stuburo ligų chirurginio gydymo alternatyva

3. osteopatija – vaistų pakaitalas ar bent vaistų mažinimo alternatyva. Taikant osteopatiją galima labai sumažinti vaistų vartojimo dozes sergant endokrininėmis ligomis; antibiotikų vartojimą sergant kvėpavimo takų ligomis ir ilgalaikiais ginekologiniais uždegimais.

Osteopato rankos geba aptikti vos prasidėjusius pokyčius, kurie dar nesukelia skausmų ir neaptinkami medicininiais tyrimais. Todėl su osteopatu reikštų konsultuotis ir profilaktikos tikslu – jis aptiks ankstyvą pokyčių stadiją, o tai gali padėti išvengti rimtų ligų.