Pritaikant vien anatomijos žinias, žmogui padėsime kritiniais atvejais, kai yra pavojus gyvybei, bet gyvenimo kokybei ir savijautai, ypač su metais, poveikis darosi vis mažesnis.
Pradėjus taikyti psichologijos žinias, efektas didėja. Žmogus pradeda geriau orientuotis gyvenime ir savo proto bei jausmų labirintuose. Pradedama pažinti save. O prie viso to dar prijungus filosofiją (meilę išminčiai), tampame brandesni. Pradedame ieškoti amžinų vertybių, atpažinti savo poreikius, norus, mažiau prisirišame prie laikinų dalykų. Gyvenimas, santykiai, darbas pasidaro paprastesni ir mielesni. O visa tai papildžius ezoterikos žiniomis (slapta, mistiška informacija, skirta išrinktiesiems)… Beje, ši informacija yra prieinama visiems, tačiau, ji nevirsta žiniomis ar supratimu, nes smegenys, neturinčios atitinkamo paruošimo, nesugeba tos informacijos suvokti. Net Biblija, esanti ko gero visuose namuose, arba nesuvokiama arba taikoma tik labai paviršutiniškai, buitiniame lygmenyje.
Didžiausią baimę žmogui kelia nežinojimas. Iš to išplaukia nepasitikėjimas savimi, rytdiena. Pastovios baimės griauna sveikatą, išsekina fiziškai ir dvasiškai. Kol nepradėsime į save žiūrėti kaip į visumą (kūnas, protas, jausmai), vadovauti savo protui ir gyventi savo gyvenimą, o ne sekti iš paskos proto siunčiamoms komandoms, kaip koks šunėkas, traukiamas virvutės, tol mes būsime niekas. Tai, kas daugelyje knygų įvardijama kaip pasąmonė, man atrodo, žmonėms suprantamiau būtų vadinti, savęs nepažinojimu ir pataikavimu savo neįsisąmonintiems poreikiams ar įgeidžiams, net nesuvokiant, ar jie mums padeda, ar griauna.
Prisiminkime aprašytas istorijas, ko labiausiai gailisi žmonės prieš mirtį? Pirmiausia, – kad gyveno ne savo gyvenimą (o kaip gyventi savo gyvenimą, jei nepažįsti savęs?) Tai yra, konkretaus savo tikslo neturėjimas, nežinojimas dėl ko ir kur link eini. O dar nesugebėjimas mylėti save, nemokėjimas išreikšti savo jausmus, bijant pakenkti santykiams… Ir, žinoma, suvokimas, kad nebuvai laimingas, nors informacijos, kaip gyventi, kad būtum laimingas, yra sočiai. Bet Rytų išmintis sako, kad informacija dar nelygu žinioms, žinios – supratimui, o supratimas – išminčiai.
Išmokti tų dalykų neįmanoma, nes juos reikia perprasti, suvokti, išgyventi. Tad, – kas mes, dėl ko mes ir kur mes einame? Apie tai ir yra kiekvieno mūsų gyvenimas.
Vytautas