SUSIREIKŠMINIMO IR GAILESČIO SAU PASEKMĖS MŪSŲ SVEIKATAI
Tu labai rimtai žiūri į save,- tyliai pasakė jis. Ir priimi save kaip velniškai reikšmingą personą. Tai reikia pakeisti! Juk tu toks svarbus, kad leidi sau susierzinti dėl bet kurios priežasties. Toks svarbus, kad gali leisti sau apsisukti ir išeiti, kada situacija klostosi ne taip, kaip tu to nori. Galbūt, tau atrodo, kad taip tu demonstruoji savo charakterio galią. Bet tai nesąmonė. Tu silpnas, pasipūtęs ir narciziškas tipas!“ Šia ištrauka iš Karloso Kastanedos (Carlos Castaneda) knygos „Kelionė į Ikstlaną“ noriu atkreipti dėmesį į tai, kaip mes, būdami patys sau velnioniškai svarbūs, iš tikrųjų tik kenkiame sau, gadindami tai, kas brangiausia – savo sveikatą.
Turbūt visi nuo vaikystės žinome posakį – „Visos ligos tik nuo nervų“. Tačiau vis tiek nesiliaujame nerviniesi, nes sureikšminame kiekvieną savo poelgį ir kiekvieną situaciją, susijusią su mumis. Kodėl? Ogi todėl, kad esame be galo svarbūs patys sau, tad ir kiekviena smulkmena, atsitinkanti mums, tampa nepaprastai svarbia – kaip drįsta taip elgtis su manimi?, ką pagalvos apie mane?, ką pasakys?… Net ir sakydami, kad man vienodai rodo, ką apie mane galvoja, viduje vis tiek įsitempiame, o paskui daugybę kartų išgyvename tą situaciją, kurdami įvairius kitaip galėjusius vykti jos variantus. Tai ir yra tas stresas, kurį tiesiogiai atpažinti labai sunku, nors jis atlieka savo žalingą darbą, diena po dienos ardydamas mūsų sveikatą. KODĖL TAIP ELGIAMĖS? Supraskime, kad viskas vyksta ir vyks taip, kaip turi vykti ir tik nuo mūsų požiūrio priklauso, kaip mes išgyvensime tą situaciją ir, apskritai, kaip gyvensime – sveiki, laimingi, veiklūs, ar susierzinę, pikti, pavydūs ir įsižeidžiantys dėl kiekvienos gyvenimiškos smulkmenos.
Ir dar svarbu prisiminti – kuo mes reikšmingesni patys sau, tuo labiau esame pažeidžiami. Žmogus situaciją gali valdyti iki tol, kol gali ją stebėti. Kai tik iš stebėtojo tampama dalyviu, situacijos kontroliuoti nebeįmanoma. Tada prasideda aršūs ginčai ir kuo garsiau rėkiama, tuo mažiau galimybės ką nors išgirsti. Kiekvienas turi savo argumentus ir jų rėmuose yra teisus. Stebint iš šono, dažnai tai atrodo mažų mažiausiai juokinga, bet taip atrodys tik iki to momento, kol pats nepasijausi toks svarbus, galintis išspręsti tą situaciją ir iš stebėtojo tapsi dalyviu…. O tada tapsi toks pat juokingas, nes ir tavęs negirdės, o gal abu besiginčijantys staiga susivienys prieš tave. Bet kuriuo atveju, labai greitai nebebus juokinga, mažų mažiausiai susierzinsi, kaltinsi save, kam lindai ten, kur niekas neprašė. Tada „viršų paims“ gailestis sau – tu toks reikšmingas, tavo nuomonė ir patirtis yra tokie svarbūs, o niekas to nevertina, nesupranta, net nesugeba išgirsti… Susinervinęs ieškai kažko nervams apraminti ir prisieki pats sau, kad daugiau gyvenime į tokias situacijas nesipainiosi. Turiu nuliūdinti, – visa tai kartosis ir kartosis tol, kol pats sau leisi būti labai svarbiu, galvodamas, kad be tavo vertinimų ir patarimų niekas nevyks kaip reikiant.
O kaip visa tai siejasi su posakiu „Visos ligos tik nuo nervų“? Dar 1904 metais Ivanas Pavlovas gavo Nobelio premiją už darbus apie virškinimo fiziologiją. Juose buvo įrodyta, kad visas chemines reakcijas, perdirbant maistą, kontroliuoja mūsų nervų sistema, o klaidžiojantis nervas atsako už virškinimo sulčių išsiskyrimą per skrandžio liaukas. Tad, kiekvieną kartą susinervinus, stringa maisto perdirbimas ir įsisavinimas, o tai tiesiogiai lemia mūsų savijautą bei sveikatą. Tad, gyvename užburtame rate – kuo mes reikšmingesni patys sau, tuo dažniau nervinamės ir tuo pačiu kasdien vis labiau kenkiame savo sveikatai.
Ir dar – kuo mes reikšmingesni patys sau, tuo labiau mums gaila savęs. Tai antras mūsų pačių susikurtas priešas, kuris poroje su Susireikšminimu kasdien, po truputį, bet užtat užtikrintai, griauna mūsų sveikatą. Tik atsikratę susireikšminimo ir gailesčio sau, būsime nepažeidžiami, stiprūs ir sveiki… Apie gailestį sau kitą kartą.
Būkite stebėtojais ir būsite stiprūs,
Vytautas
[mc4wp_form id=”1016″]
