POVANDENINIAI GAILESČIO AKMENYS

Prisimenu tarybinių laikų animacinį filmuką apie piktą pamotę („Про злую мачеху“). Tai pasakojimas apie vienišą moterį, auginančią dukrelę ir ištekančią už našlio, turinčio tokio pat amžiaus dukrą, kuriai ši moteris tampa pamote. Nuo pat pirmų vedybinio gyvenimo dienų jai iškilo dilema – kaip auginti dukrą ir podukrą, nes visose pasakose, iš kurių ji sėmėsi išminties, dukra užauga stora, kvaila ir nelaiminga, o podukra priešingai – graži, sveika, visų mylima. Na, tiesiog princesė, kuria vėliau ir tampa… Moteris nusprendžia viską daryti atvirkščiai – savo podukros gailisi ir ją lepina, o tikrą dukrą verčia nudirbti visus darbus. Rezultatas toks, kokio ji ir siekė– dukra užauga graži, sveika ir laiminga, o podukra – stora, tingi ir visų nemylima.

Ką iš šios pasakos galime pritaikyti gyvenime? Ogi tai, kad, norėdami būti sveiki, gražūs, stiprūs ir laimingi, turime nustoti gailėti savęs. Pagalvokite, ar gali užaugti stiprus vyras, kokį visos moterys nori matyti šalia savęs, jei jis nuo mažų dienų buvo tik lepinamas, jei visa šeima ir artimieji gailėjo jo, nudirbdami už jį visus darbus ir tenkindami visus jo norus? O kiek savo svajonių pražudėme gailėdamiesi savęs ir taip užkirsdami sau kelią tobulėti ar būti sveikesniems. Prisiminkite įprastas frazes: šįryt taip sunku keltis, dar pamiegosiu, o jau nuo rytojaus kelsiuosi ir sportuosiu; tokia sunki diena buvo, tad šį vakarą dar pasilepinsiu skania ir sočia vakariene prie televizoriaus, o nuo rytojaus jau…

Ar atpažįstate save? O gal jums patinka frazės – paprastas žmogelis, eilinis vartotojas, pilka vidutinybė…? Būtent jos ir apibūdina tuos, pastoviai savęs besigailinčius ir neva tai save lepinančius, žmones. O kuo labiau mums gaila savęs, tuo labiau tampame silpni, priklausomi ir pažeidžiami. Tad, kokį gyvenimą jie gali sukurti, būdami savo gyvenimo kūrėjais. Taip, tai gyvenimas, kuriame gyvena nuskriausti, apgauti, nesuprasti, nelaimingi, silpni, ligoti, visais besiskundžiantys ir ašarojantys. Jie nori tik vieno dalyko – kad visi jų gailėtų, užjaustų, išklausytų ir suprastų, tai yra,- pritartų tokiam jų gyvenimui.

Gailestis sau ir noras sulaukti užuojautos neleidžia tobulėti, tai yra – plėsti savo galimybių ribų. O ką galime pakeisti? Tiesiog nebūkime panašūs į juos. Pasakos mus moko, kad, norint kažko pasiekti, reikia kažką aukoti. Ir nereikia kažko įmantraus ir sudėtingo, pradėkime nuo paprastos aukos. Tebūna tai nesuvalgytas pyragaitis ar vakarienė, rytinis pasivoliojimas lovoje ar pora valandų vakare prie televizoriaus… Skirkime tą laiką sau, mankštai, savišvietai ar sveikesnio maisto pasiruošimui ir pajusime, kad mus užplūdo pasididžiavimo savimi jausmas, kad esame energingi ir laimingi.

Dažnai manęs klausia, o kuo gi skiriasi gailestis ir užuojauta? Aš atsakau paprastai, gailestis – tai vienkartinė pašalpa (žmogus, ją išleidęs, lieka toje pačioje beviltiškoje situacijoje), o užuojauta – tai pasiūlyta nauja darbo vieta.

Gyvenkime ir tobulėkime,
Vytautas

[mc4wp_form id=”1016″]