VĖJUOTAS PIRMADIENIS ŽADINA DAR VIENAI LAIMINGAI DIENAI
Pirmadienis. Ankstyvas rytas. Už lango – tamsu, vėjuota ir šalta. Žadintuvas…
O dabar turime du variantus. Pirmasis – pradėti vidinį monologą begalinio neteisingumo ir kankinančiai skausmingo gyvenimo tema – kodėl aš toks nuskriaustas ir nelaimingas, per patį šilčiausią miegą ir saldžiausią sapną turiu keltis, praustis, rengtis, važiuoti į darbą.. o gal dar kelias minutes pagulėsiu, turėčiau gi vis tiek suspėti, po to dar kelias ir jau tikrai kelsiuosi, dar truputėlį… kol ištinka siaubas – ir vėl vėluoju, kaip man viskas visą dieną nesiseka…
Antrasis – giliai viduje apsidžiaugiu, kad esu toks laimingas, nes vėl turiu nuostabią dieną, sveiką kūną, laukiantį rytinės mankštos lauke bet kokiu oru, kontrastinio dušo, kvapnios arbatos ar šilto vandens su soda, galimybę rytiniu bučiniu pradžiuginti žmoną, pakalbinti katę…
Kalbant paprasčiau, – ar valdai save? Savo kūną, mintis, emocijas… Jei valdai save, valdysi ir tai, kas vyksta tavo gyvenime bet kurioje situacijoje – šeimoje, darbe, namuose ar gatvėje.
Žinoma, visi norėtume valdyti save, tad dažniausiai manęs ir klausia – ką gi daryti su tomis mintimis, neleidžiančioms keltis, o ir šiaip dažnai gyvenime paralyžuojančiomis mūsų gerus ketinimus, norus ir ne kartą sau duotus pažadus… Patikėkite – didžiausia klaida pradėti ginčytis su jomis. Tikrai pralaimėsite. Vienintelis kelias – tiesiog jas ignoruoti, neiti su jomis į jokį kontaktą, neduoti joms jokios energijos, paprasčiausiai – jų negirdėti. Patikėkite, po poros savaičių mintys apie tai, kad esate nuskriaustas, nes reikia keltis ar kad būtų taip gera dar pagulėti tiesiog paliks jus ramybėje.
[mc4wp_form id=”1016″]
