ILGAI LAUKTOS ATOSTOGOS BAIGIASI arba KAIP NEPRALOŠTI SAVO GYVENIMO
Jei mums kas nors nepatinka, o pakeisti negalime, keiskime požiūrį. Tai tinka ir kalbant apie darbą, nors galvojame, kad nėra nei vieno darbo, apie kurį visi sakytų – tai mano svajonių darbas. Vieniems jis tokiu taptų, jei būtų leidžiama simuliuoti, nedirbti, kitiems – daryti tik tai, kas jiems patiems atrodo reikalinga, be jokių vadovų vadovavimo, tretiems – tai „miego“ vieta, iš kurios grįžus namo, sakoma – prabėgo diena, o net nepastebėjau ir pan. Kad ir kaip nesinorėtų pripažinti, bet tiesa yra tai, kad daugelis į darbą eina tik dėl to, kad reikia pinigų pragyvenimui, nors toks požiūris žmogui negali duoti nieko gero …
Tad, pradžiai apie MĖGSTAMĄ darbą ir jo naudą mums. Įsivaizduokite saulėgrąžų lukštentojo darbą. Sėdite sau kieme, šildotės saulutėje, kalbatės su draugais apie viską, kas tik šauna į galvą, spjaudote saulėgrąžų lukštus ir už tai dar gaunate pakankamą pragyvenimui atlygį. Arba kitas, taip pat gerai apmokamas darbas, žiemos sezonui – žiūrėti TV laidas, serialus ir apie tai paskui šnekėtis su draugais. Daugeliui tai turėtų būti idealūs darbai, nes jie būtent taip ir gyvena, tik be jokio atlygio – kasdieniniai pokalbiai apie maistą, susitikimų planavimas pradedamas nuo meniu suderinimo, o bendravime dominuoja kas vakarą ar net visą savaitgalį žiūrimų televizijos laidų aptarimas su karštai išsakoma sava nuomone ir įvairiomis interpretacijomis… Kur tokie darbai gali nuvesti? Tai kelias, vedantis link apsamanojimo ir pilnos degradacijos. Atsakykite patys sau, ar jums patiktų filmas ar TV serialas apie taip gyvenantį herojų? Ko gero, nenorėtumėte net žiūrėti – neįdomu, nyku, liūdna. Tai kodėl gi taip gyvenate?
Pagalvokite rimčiau apie save, savo pažįstamus ir pamatysite, kad daugeliui tikras gyvenimas (aktyvus, kupinas smalsumo, svajonių, noro pažinti save ir „užkariauti“ pasaulį) pasibaigė, gavus paskutiniosios mokymo įstaigos diplomą. Nuo tada daugeliui dingo savęs ir pasaulio pažinimo poreikis ir prasidėjo kelionė myriop. O kad tas laikas neprailgtų, stengiamasi jį nugyventi kuo greičiau, nepastebimai, užsimirštant, turint vienintelę svajonę – gyventi be jokių trikdžių, ramiai, saldžiai, skaniai ir tingiai… Kitaip sakant, – miegant. Supraskite, – taip gyvendami pralošiate tik jūs, nes lošiate iš savo gyvenimo, iš vienintelės jums duotos galimybės šiame pasaulyje ir šitame laike.
Tad, koks darbas mums visiems reikalingas? Ogi, toks, kuris žadina mus iš to nelemto letargo miego. Tai turi būti darbas, kuris padėtų augti, tobulėti, kitaip sakant, – dirbti su savimi. Tai toks darbas, kurį dirbdamas metus laiko, gali palyginti dabartinį save su buvusiu prieš tai ir pamatyti augimą – kas naujo išmokta, įsisavinta, patobulinta, kokios ydos įveiktos ir pan. Dirbti su savimi visada yra sunku, bet tik tai ir yra vertinga, nes tai – vienintelė investicija į save, kuri atsiperka. Būtent darbas su savimi ir suteikia gyvenimui prasmę.
Daugelis dar turime tikrų svajonių. Drąsiai jas verskime siekiais, tikslais, kurių įgyvendinimas taps naujais iššūkiais ir vers mus dirbti su savimi, tai yra, – tobulėti. Pirmyn! Nuo dabar!
Įgyvendinant savo svajones, bus reikalingi nauji charakterio bruožai, kuriuos su laiku išsiugdysite. O pradėkite juos ugdyti dar šitame darbe, į kurį neužilgo grįšite po atostogų. Paverskite šį savo darbą savęs tobulinimo ir formavimo kalve. Kurkite save, įtvirtindami naujas charakterio savybes – sąmoningumą, atkaklumą, kantrybę, tolerantiškumą, veržlumą, užsispyrimą ir besąlyginį tikėjimą savimi.
Nuo dabar keiskime frazę „nemėgstu savo darbo“ į sąvoką „darbas – man puiki galimybė dirbti su savimi“ ir pasieksite viską, ko tik geidžia jūsų širdis, tik išmokite jos klausyti.
Vytautas
[mc4wp_form id=”1016″]
