Kuo intensyviau bendrauju su žmonėms, tuo daugiau matau išmokto bejėgiškumo atvejų (nepainiokime su bejėgio vaiko ar ligoto žmogaus situacijomis). Kas tai? Anot Vikipedijos, tai būsena, kai nebandoma pagerinti savo situacijos, nesiekiama išvengti negatyvių stimulų arba gauti pozityvių, nors ir turimos tokios galimybės. Jis pasireiškia po keleto nepavykusių bandymų paveikti neigiamas aplinkybes. Tokios situacijos skatina depresiją, mažina motyvaciją, žmogus išgyvena kančią.
Ar gali kančia būti naudinga? Tikrai taip, kančia gali būti naudinga situacijose, kai kenčiama sąmoningai. Pavyzdžiui, sąmoningai dėl tam tikrų tikslų pasirenki kurį tai laiką badauti, nors turi maisto arba – vėjuotą ir tamsų savaitgalio rytą, kai visi dar miega, keliesi ir bėgi keletą kilometrų, išsimaudai šaltame vandenyje ir pan. Taip elgdamiesi tampame ne tik sveikesni, bet ir pilni pasitikėjimo savimi. Tai kančia, atnešusi naudą – laimės pojūtį ir sustiprėjusią savivertę. Tuo tarpu, kančia, kylanti iš žmogaus – aukos pozicijų, kai jis net neketindamas nieko keisti gyvena pastoviuose pasiteisinimuose, kad niekaip negali pasikeisti, nieko nemoka atlikti teisingai, formuoja nevisavertiškumo kompleksą. Kodėl taip atsitinka, kad žmogus, atrodo, sąmoningai renkasi aukos gyvenimą?
Pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, ar pritariame minčiai, kad į šį pasaulį atėjome mokytis ir dirbti su savimi. Jei taip, tuomet mes suvokiame, kad patys turime prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir už savo sprendimus. Tuomet mūsų laimingo gyvenimo kūrimui pasitarnaus visos, net ir skausmingiausios, patirtys, situacijos, aplinkybės ir sutikti žmonės. Tuo tarpu, jeigu mums patogiau pritarti dažnai girdimiems paaiškinimams, kad dėl nelaimingo gyvenimo kaltos netinkamos aplinkybės, laikas, vieta, žmonės, buvę šalia ir pan., vadinasi, mes jau išmokome būti bejėgiais tam tikrose situacijose ir belieka sulaukti, kol tai išplis ir persmelks visas gyvenimo sritis.
Į klausimą, kodėl žmogus pasirenka antrąjį kelią, galėčiau atsakyti, kad dažniausiai priežastys kyla iš nežinojimo, nesuvokimo, nesupratimo ir nenoro suprasti. Kitaip sakant, esame išmokę gyventi autopilotu pagal mums įdiegtas elgesio normas ir kitas programas, tad ir nesigiliname nei į save, nei į situacijas, kuriose atsiduriame. Gyvename pagal suformuotų įrašų programas kaip biorobotai, net ir nesistengdami ką nors suprasti ir pakeisti. Į bet kokį veiksmą, žodį ar situaciją pirmiausia reaguojame, o tik paskui galvojame… Vėliau apmąstome dažniausiai tik liūdesį, skausmą ar neviltį keliančias pasekmes ir rezultatus, randame ką apkaltinti, patys net nesistengdami paieškoti pokyčius skatinančių sprendimų.
Kaip visa tai pakeisti? Siūlau pradėti nuo minčių kontrolės. Turime suprasti, kad mūsų smegenys yra tik įrankis, kurį galima kontroliuoti lygiai taip pat, kaip ir kitus organizme vykstančius procesus. Kai pradėsime galvoti, ką kalbame, kaip elgiamės ir ko norime iš kiekvienos situacijos, tapsime savo minčių šeimininkais. Mes sąmoningai pasirinksime žodžius ir veiksmus, tad ir situacijų „kaip aš tai galėjau padaryti/pasakyti?“ arba „kodėl man vėl ir vėl taip atsitiko?“ tiesiog nebeliks. Tam reikia pradėti gyventi pačiam, mokantis iš sunkumų, siekiant atrasti savo paties poreikius, išlaisvinus savo tikrąjį AŠ ir atsisakius gyventi autopilotu pagal nuo vaikystės šeimos ir aplinkos diegiamus, dažniausiai su kitų lūkesčiais susijusius, programinius įrašus.
Sėkmės savojo AŠ paieškose,
Vytautas
