Ar teko girdėti, kad žmonės per paskutiniuosius 2-3 tūkstančius metų visai nepasikeitė? Tiksliau – visai nepasikeitė jų mąstymas bei požiūris į juos supantį pasaulį. Kokie pagrindiniai šio nepasikeitimo požymiai?
Visi mes karts nuo karto pasielgiame neteisingai, bet jokiu būdu nenorime už tai prisiimti atsakomybės. Pavyzdžiui, eilinį šeštadienio vakarą išsiruošiame pasilinksminti. Pakiliai ruošiamės šventei, kurios metu bus geriamas alkoholis ir pažeisti visi įprasti mūsų organizmui režimai: miego, valgymo, gėrimo, poilsio ir pan. Tuo metu, kai būname įpratę ramiai ilsėtis, – šokame, judame, pernelyg emocionaliai bendraujame, vos ne iki ryto skanaujame neįprastus patiekalus, užgerdami alkoholiu… Valio, viskas puiku, nes patys sąmoningai to norėjome. Problema atsiras sekančią dieną, kai jausimės labai blogai. Va tada ir turime prisiimti atsakomybę už savo poelgių pasekmes. O ką beveik visi įprastai vietoj to darome? Pradedame ieškoti kaltų. Tai gali būti skirtingų rūšių alkoholis, per didelis arba per mažas valgio kiekis ar koks nors konkretus patiekalas, o gal draugas, išprovokavęs aršiam pokalbiui, per kurį surūkyta dviguba dozė cigarečių…. Nustok meluoti sau, ieškodamas kaltų kažkur kitur, o ne savyje ir prisiimk atsakomybę už savo poelgių pasekmes. Tai būtų realus žingsnis tobulėjimo link.
Dažnai bendrauju su žmonėmis, puikiai žinančiais, kaip galima padėti kitam, bet niekaip nesugebančiais padėti patiems sau. Arba klausiančiais – kodėl tai, kas šiandien yra ypatingai aktualu, rytoj atrodo visai bevertis dalykas, kodėl metai iš metų vis dar pažadų zonoje lieka tai, ką daryti tikrai noriu..? Atsakymas vienareikšmis – todėl, kad nesistengiame atrasti ir puoselėti tą tikrąjį savąjį AŠ, savąją esybę, kuri vienintelė geriausiai pažįsta mane ir linki man tik gero.
Mus valdo, tai yra, – mūsų poelgius dažniausiai lemia maži, kaskart besikeičiantys „aš“, neatsakantys nei už galutinį rezultatą, nei už mūsų tikrųjų norų įgyvendinimą. Jie siunčia mums tik tos akimirkos norus, kuriuos vykdydami, net nepriartėjame prie savo tikrojo AŠ norų pažinimo, supratimo ir įgyvendinimo.
Todėl paradoksu tampa kasdien besimeldžiančio žmogaus prašymas Dievui, kad šis atleistų jam taip pat, kaip ir jis atleidžia savo kaltininkams, nes jis pats nesiruošia niekam atleisti… Nemeluodami sau, pasitikrinkite, ar suvokiate maldų prasmę, ar tik automatiškai tariate žodžius? Milijonai tiki Dievą, bet nesugeba paaiškinti, kas tai yra, dėl ko jie tiki, apie ką kalbama evangelijose, kuo mums svarbus Naujasis testamentas ir pan.
Keistis galime tik tobulėdami. O tai padaryti įmanoma tik priartėjus prie savo tikrojo AŠ, suprantant ir įgyvendinant jo poreikius. Norint to pasiekti, turime mokytis kiekvieną akimirką stebėti save, tai yra, – kokios mintys mus lanko ir kas iš tikrųjų lemia mūsų poelgius – ar tikrasis mūsų AŠ, ar tik kaskart besikeičiantys mažieji „aš“, neprisiimantys atsakomybės už poelgius ir ieškantys kaltųjų.
Sėkmės ieškant savojo AŠ,
Vytautas