Mūsų galvoje pastoviai gyvena du veikėjai, veikiantys išvien. Tai – Galvojantis ir Įrodantis. Ką Galvojantis bepagalvotų, Įrodantis iš karto skuba įrodyti, kad tai yra teisinga. Todėl žmogui viskas atrodo pakankamai logiška ir paprasta, o, pateisindamas bet kurį savo poelgį, jis jaučiasi, kaip pats sako – gerai arba normaliai. Pažiūrėkime, kaip vis tik tai atrodo kasdieninėse situacijose ir kas iš to išeina.
Pvz., esi nutaręs vakarais nebevalgyti ir to laikaisi. Vieną vėlyvą vakarą šauna į galvą mintis ko nors pakramsnoti. Pagalvoji, kad visai nieko būtų suvalgyti šiek tiek vaisių. Kuo ilgiau galvoji, tuo labiau nori. O tada į pagalbą atskuba Įrodantis ir pradeda įrodinėti, kad vaisiai visai gal ir nieko, vis gi jie geriau, nei koks nors kitas „sunkus“ maistas, kad tai tik vienas kartas, o rytoj ir kitus vakarus net nesinorės, kad dabar nors truputį neužvalgius, tikrai negalėsi užmigti, skaudės skrandį ar galvą… ir pan. Įrodantis pakankamai įrodė, kad esi teisus, įgyvendindamas tą savo norą, tad, nueini į virtuvę ir pavalgai. Po to stebi save ir galvoji – nelabai aš čia gerai pasielgiau…, iš esmės, kažin, ar taip labai norėjau…, kas nuo to pasikeitė, kad užvalgiau, o pažadą sau jau sulaužiau, nors taip laikiausi, kelias dienas vakarais nevalgiau, o dabar… Ir vėl į pagalbą Galvojančiam atskuba Įrodantis ir puola įrodinėti – taip, sako jis,- bevalis tu padaras, ir vėl sulaužei sau duotą žodį, prisivalgei, pilnas skrandis neleis lengvai miegoti, iš ryto nubusi nepailsęs, o ir iš viso, – niekam tikęs esi, nieko, ką užsibrėži, nepadarai iki galo… ir pan. Po kelių minučių linksmumas, kuris buvo apėmęs kramsnojimo metu, visai išgaravo, apėmė gilus liūdesys, nes Įrodantis jau įrodė, kad esi niekam tikęs ir ko gero nieko gyvenime nepasieksi… Tada pasidaro labai gaila savęs ir vėl pradedi ką nors paguodžiančio sau galvoti, o tada Įrodantis skuba tai įrodyti, pagrįsti ir pan.
Va, taip dažniausiai viskas ir vyksta ištisas dienas, mėnesius, metus… Ir nors pastoviai viskas keičiasi 360 laipsnių kampu, visada, ką bepagalvotume, ką bedarytume, Įrodantis įrodys, kad būtent tai ir yra teisinga. Todėl, ir jaučiamės pakankamai gerai, net ir darydami tai, kas mums tikrai nenaudinga.
Į klausimą, o kodėl viskas taip vyksta, atsakau paprastai – TODĖL, KAD MŪSŲ PROTAS NETURI ŠEIMININK0, galinčio jį „pastatyti į vietą“. Paprasčiausias būdas tapti šeimininku, – nesileisti į jokias diskusijas su savo protu apie jau priimtus sprendimus ar pradėtus įgyvendinti pasiryžimus. Kartą nutarei, tad, ir darai, nebeleisdamas jokioms kitoms mintims pradėti šeimininkauti jūsų galvoje.
Sėkmės:)
Vytautas
