Verčiant iš lotynų kalbos: visce – vidaus, chiro – ranka
Visceralinės terapijos šaknys glūdi gilioje senovėje. Prieš daugelį amžių įvairių susirgimų gydymui ją naudojo Kinijoje, Tailande, Indijoje, Tibete, Filipinuose ir Rusijoje. Visceralinę terapiją antram gyvenimui prikėlė ir išpopuliarino profesorius, RMA akademikas, Visceralinės chiropraktikos specialistų asociacijos prezidentas Aleksandras Ogulovas. 1994 metais ši metodika praėjo klinikinius bandymus ir buvo užpatentuota kaip „Organizmo funkcinės būklės korekcija“. Dabar šį metodą plačiai taiko įvairių šalių osteopatai, taikomosios kineziologijos ir manualinės medicinos specialistai. Visceralinė terapija tiria ir vertina vidaus organų paslankumą ir padėtį bei šių faktorių įtaką atskiro organo ir taip pat viso kūno funkcijoms.
Šio metodo esmė ir tikslas – dirbant rankomis per priekinę pilvo sienelę suaktyvinti kraujotaką ir medžiagų apykaitą, normalizuoti vidaus organų padėtį, pašalinti venų bei limfmazgių sąstovį ir vidaus organų spazmus, įjungti organizmą i susireguliavimo procesą.
Visceralinis masažas būtinas:
- medžiagų apykaitos sutrikimais,
- virškinamuoju traktu (kolitai, skrandžio bei dvylikapirštės žarnos opos, vidurių užkietėjimas, maisto virškinimo sutrikimai, disbakteriozė),
- kepenų, tulžies pūslės, kasos ligomis,
- inkstų akmenlige ir kitiems inkstų pakenkimams, šlapimo nelaikymu,
- prostata, ginekologiniais sutrikimais,
- kaklo, krūtinės ir juosmens stuburo dalies osteochondroze,
- kraujotakos sutrikimais,
- migrena,
- kvėpavimo ligomis,
- venų išsiplėtimu,
- druskų nusėdimu.
- Jo taikyti negalima, kai nustatyti piktybiniai dariniai, psichinės ligos, ūminės infekcijos, vidinis kraujavimas, sunkios stuburo ir dubens kaulų traumos.